Bėgikas Egidijus Adomkaitis sako, kad pirmieji bandymai įveikti maratono distanciją tikrai nebuvo itin vykę, bet noro bėgioti toliau nenuslopino. Priešingai – paskatino toliau domėtis bėgimu ir kreiptis į profesionalus. Vos per ketverius metus jis tapo vienu greičiausių bėgikų šalyje, neseniai Lietuvos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionate (3 000 metrų distancija) užėmusių antrą vietą.
Kaip susidomėjote bėgimu? – Su sportu esu „pažįstamas“ nuo pat vaikystės. Tiesa, anuomet bėgimas man buvo labiau kančia nei malonumas, o visą dėmesį buvau sutelkęs į krepšinį. Pirmą kartą išbėgau 2012-ųjų pavasarį, kai ryžausi avantiūrai įveikti pusmaratonį „Danske Bank Vilniaus maratone“. Neturėjau nei žinių, nei patirties, kaip reikėtų tinkamai ruoštis. Tiesiog bėgiodavau kelis kartus per savaitę įveikdamas vis didesnį atstumą ir pirmą pusmaratonį įveikiau per greičiau negu dvi valandas. Po metų užsiregistravau į maratono distanciją, kurią įveikiau per 3 val. 41 min. ir 56 sek.
Trečia avantiūra tapo Rygos maratonas. Jam ruošiausi rimčiau – prisijungiau prie Vilniaus maratono organizuojamų bendrų treniruočių, kurias vedė bėgimo klubo „F.O.C.U.S. running“ treneriai. Įvykdyti išsikelto tikslo nepavyko, nes sukliudė liga ir varžybų metu patirta trauma, tačiau nuo čia prasidėjo tikroji mano kaip bėgiko karjera, o bėgimas tapo neatskiriama kiekvienos dienos dalimi.
Jau kelerius metus esate bėgimo klubo narys. Kaip pravertė prisijungimas prie klubo?
– Esu įsitikinęs, kad, jei ne „F.O.C.U.S. running“ komanda, šiandien šio interviu nebūtų. Tiek komandos draugai, tiek treneris Povilas Rakštikas priėmė mane išskėstomis rankomis ir amžiams įskiepijo meilę bėgimui. Bėgimo klubas iš esmės pakeitė ir mano gyvenimą. Nė neįsivaizduoju, kur dabar būčiau, jei ir toliau būčiau bėgiojęs vienas. Visiems rekomenduoju jungtis prie bėgimo klubų, nes, kaip rodo istorija, išgyvena ir reikšmingų pergalių pasiekia tik stiprios bendruomenės, o ne pavieniai asmenys. To visiems ir palinkėčiau – savo tikslų siekite kartu su komanda!
Kokie artimiausi jūsų tikslai?
– Šį pavasarį dalyvauti Berlyno pusmaratonyje, rudenį – Frankfurto maratone. Žinoma, ruošdamasis didiesiems startams ketinu dalyvauti ir kitose varžybose, tarp jų – ir „Danske Bank Vilniaus maratone“.
Kuri distancija ar varžybos patinka labiausiai? – Savo trumpą bėgimo karjerą pradėjau nuo pusmaratonio, po to įveikiau maratoną ir tik tada atsigręžiau į trumpesnes distancijas. Dabar pagrindinis mano tikslas yra plento varžybos, bet, siekiant geresnio rezultato jose, reikia kartais pasivaržyti ir treke.
Mėgstamiausios savo distancijos dar nesu atradęs, man visos distancijos patinka, per kiekvienas varžybas randu kažką naujo. Visu šimtu procentų pritariu savo trenerio minčiai, kad norint greitai įveikti ilgas distancijas privalu greitai įveikti ir trumpesnes. Todėl trumpos distancijos puikiai papildo pasiruošimą ilgų distancijų varžyboms.
Kaip atrodo jūsų treniruočių savaitė? Kas treniruojantis yra svarbiausia?
– Kalbant apie įprastą treniruočių savaitę, ji atrodo taip: antradienį – trumpos ir greitos atkarpos; ketvirtadienį – ilgos atkarpos; sekmadienį – ilgas bėgimas. Visomis kitomis dienomis bėgu ramiai ir bandau kuo geriau atsistatyti iki kitos treniruotės.
Svarbiausias dalykas – kuo geriau įsiklausyti į trenerio nurodymus. Treneris viską kuo puikiausiai mato iš šalies ir gali adekvačiai įvertinti, ar treniruotėje galėjau geriau, ar viską atlikau pakankamai kokybiškai. Jei reikėtų treniruotis vienam, rezultatai nebūtų tokie, kokie yra dabar.
Koks treniruotės tipas patinka labiausiai?
– Treniruodamasis stengiuosi savęs neapkrauti mintimis, kas man patinka, o kas nelabai. Tokios mintys tik apsunkintų bėgimą. Tad džiaugiuosi bėgdamas tiek 10 kartų po 400 metrų, tiek 5 kartus po 1 000 metrų. Jei treniruotę pavyksta atlikti puikiai, pasitenkinimo jausmas dažnai būna net geresnis negu sėkmingai finišavus varžybose.
Kokius papildomus pratimus raumenims stiprinti ar tempti atliekate?
– Tik pradėjus bėgioti ir padidinus krūvį pasireiškė įvairios traumos. Tada supratau, kad, norint gerai bėgti, nepakanka tik bėgioti. Todėl 2–3 kartus per savaitę lankausi sporto klube ir stiprinu įvairias raumenų grupes, labiausiai – nugaros ir pilvo preso raumenis, nors nepamirštu ir kojų, rankų ar pečių.
Po kiekvienos treniruotės nepamirštu atlikti ir tempimo pratimų – pradedu nuo viršutinės kūno dalies ir po truputį pereinu prie kojų tempimo. O kartą per savaitę renkuosi masažą – tai ne tik atpalaiduoja raumenis, bet ir yra puiki traumų prevencija.
„Stengiuosi save motyvuoti mintyse kartodamas, kad dabar yra geriausias mano laikas ir geresnės progos nebus.“ Kokių savo klaidų patartumėte nekartoti kitiems?
– Esu pridaręs daugybę klaidų. Didžioji jų dalis – kai neturėjau trenerio ir bėgiodavau vienas. Dažniausia klaida – tai bėgimas per dideliu tempu, kai to visai nereikia. Tokiais atvejais kūnas nespėja atsistatyti iki kitos treniruotės ir yra alinamas, o ne stiprinamas. Visada smagu bėgti greitai, bet reikia nepamiršti, kad treniruotės nėra varžybos, svarbiausias tikslas – bėgti greitai varžybų dieną.
Kuri varžybų dalis sunkiausia? Kaip stengiatės save motyvuoti tokiais atvejais?
– Man sunkiausia būna vidurinė varžybų dalis. Jau nubėgta nemažai, bet dar lieka bent pusė. Artėjant finišui gal lengviau ir nepasidaro, bet žinojimas, kad tuoj viskas pasibaigs, suteikia papildomų jėgų, kurios nustumia visą sunkumą į šalį.
Kiekvienose varžybose kirba minčių „kam to reikia?“ ar „nebegaliu, sulėtėsiu, o kitą kartą atsigriebsiu“. Sugebėjimas tokias mintis nuvyti į šalį yra viena iš pagrindinių sėkmingų varžybų recepto dalių.
Kai pasidaro labai sunku, stengiuosi visą likusį atstumą suskaidyti į trumpesnes atkarpas. Jei bėgu plentu, įsižiūriu į kokį objektą tolumoje ir bėgu jo link nieko negalvodamas. Jį pasiekęs, susirandu kitą taikinį. Ir taip iki finišo. Jei varžybos būna ilgesnės, dažnai sau pažadu įvairių dalykų, pavyzdžiui, jei gerai atbėgsiu, galėsiu save apdovanoti skania vakariene ar didele porcija ledų. Tai maži dalykai, bet varžybų sėkmė nuo jų nemažai priklauso.
„Dažniausia klaida – bėgimas per dideliu tempu, kai to visai nereikia.“
Apie ką dažniausiai galvojate prie starto linijos?
– Kai tik pradėjau bėgioti, prie starto linijos tiesiog spirgėdavau nuo įtampos. Minčių būdavo begalybė, visas būdavau lyg nesavas. Atrodo, viską žinodavau, ką reikia daryti ir kaip viskas bus, bet, nuaidėjus starto šūviui, viskas pasimiršdavo per akimirką ir pradėdavau bėgti kaip be galvos.
Dabar, kai vis daugiau startuoju, dažniausiai prie starto linijos jau būnu ramesnis. Jaudulys yra, bet ne toks. Stengiuosi save motyvuoti mintyse kartodamas, kad dabar yra geriausias mano laikas ir geresnės progos nebus. Turiu laikytis varžybų plano ir padaryti tai čia ir dabar.
