Gali būti, kad kažkada jau turėjote pasitraukti iš varžybų trasos taip ir nepribėgęs finišo linijos. Gali būti, kad ši karti ir pamokanti patirtis jūsų dar laukia ateityje. Galvoti apie tai, kaip jums gali nepavykti, kai jau stovite prie starto linijos, per vėlu ir geriau to nereikia. Jei varžybų metu nepasiduosite įkyrioms mintims ir daugiau dirbsite kojomis, gerokai padidinsite savo galimybes įveikti distanciją. Tačiau prasidedant pasiruošimo sezonui gali būti pravartu susipažinti su pagrindiniais nesėkmių veiksniais ir pasimokyti iš kitų klaidų. Tad kada prie bėgiko pavardės rezultatų lentelėje atsiranda trumpinys DNF (angl. did not finish)?
MĖŠLUNGIS. Kojos raumenį sutraukęs mėšlungis – gana dažnas nemalonumas. Kodėl taip nutinka, priežasčių gali būti įvairių: pertempti blauzdų raumenys, didelė temperatūra, vandens trūkumas, magnio ar kalio trūkumas. Vadinasi, šios priežastys perspėja apie nepakankamą pasiruošimą, per didelį pasirinktą greitį ar varžybų metu suvartotą nepakankamą vandens ir elektrolitų kiekį. Kartais raumenį atleidžia ir pavyksta grįžti į trasą, nors ir mažesniu greičiu, bet dažniausiai, ypač jei iki finišo lieka daugiau kilometrų, tai reiškia varžybų pabaigą.
KITA TRAUMA. Bėgant ilgą distanciją gali įvykti ir kito tipo traumų: ūmus sausgyslės patempimas, raumens plyšimas ar net stresinis lūžis. Jeigu tai nėra nelaimingas nutikimas, pavyzdžiui, griuvimas užkliuvus už kito bėgiko ar nelygumų trasoje, šios traumos didžiąja dalimi susijusios su netinkamu pasiruošimu ar persitreniravimu. Jei treniruočių metu kurioje nors kūno vietoje jaučiate pasikartojantį skausmą, varžybų dieną jis tikrai niekur nedings, greičiausiai tik dar labiau sustiprės. Tad jausdami nuolatinį įkyrų skausmą treniruotėse neatidėliokite vizito pas gydytoją.
MINIOS INSTINKTAS. Nuaidėjus starto šūviui nemaža dalis bėgikų į priekį pasileidžia per dideliu tempu, prie kurio jie nepripratę. Po kelių kilometrų gaudydami kvapą jie svarsto, kaip įveiks likusią 3 ar 8 km distancijos dalį. Per smarkiai padidintas tempas pačioje varžybų pradžioje gali lemti, kad paskutinius kilometrus įveiksite vos risnodami ar iš viso turėsite palikti trasą. Tad varžybų pradžioje reikėtų susivaldyti ir nepasiduoti šiam minios instinktui, ypač bėgant ilgesnę distanciją. Šiuo atveju itin pravartu stebėti savo GPS laikrodį, kuriame aiškiai matysite, ar bėgate savo, ar kitų diktuojamu tempu.
NETINKAMAS PASIRUOŠIMAS. Treniruočių gali būti per mažai. Jų gali būti ir per daug. Treniruočių planas gali būti netinkamas jums ar jūsų pasirinktai distancijai. Per mažai dėmesio treniruotėms dažniau skiria naujokai, kurie pirmiausia pasiryžta avantiūrai, užsiregistruoja į kokią nors distanciją, o po to galvoja, kad kaip nors ją įveiks. Persitreniravimo klaida būdinga šiek tiek patirties sukaupusiems ir ambicingą tikslą užsibrėžusiems bėgikams.
PER DAUG VARŽYBŲ. Jei kas antrą savaitgalį dalyvaujate kokiose nors varžybose ir visada stengiatės pasiekti maksimalų rezultatą, toks krūvis gali būti per didelis ir organizmas tiek fiziškai, tiek psichologiškai per daug nuvarginamas. Visada geriau rinktis kelias svarbiausias varžybas per sezoną ir nukreipti visas pastangas į jas. Aišku, galima dalyvauti ir atsitiktinėse varžybose gimtajame mieste ar gražioje vietovėje, tik tokiu atveju į jas reikėtų žiūrėti kaip į treniruotę ir nedėti maksimalių pastangų.
NEPAKANKAMAI POILSIO. Kalbama ne apie atsigavimą po treniruočių, o apie bendrą poilsį. Kadangi, be bėgimo, daugelis mūsų turi rūpintis šeimos ir darbo reikalais, dienotvarkė, bandant viską suderinti, gali būti labai įtempta. Vis dėlto, artėjant svarbioms sezono varžyboms, reikėtų užtektinai laiko skirti miegui ir subalansuotai mitybai.
PER DIDELIS KARŠTIS. Didesnė nei 20 laipsnių pagal Celsijų oro temperatūra taip pat gali priversti pasitraukti iš varžybų anksčiau laiko netekus jėgų ar per aukštai pakilus pulsui, jei iš pradžių neįvertinsite kelių veiksnių. Pirmiausia, esant tokiai ar aukštesnei temperatūrai turite pastebimai sulėtinti sau įprastą bėgimo tempą. Antra, nepamiršti gerti daugiau nei įprastai. Esant aukštai temperatūrai organizmas vėsinimuisi sunaudoja kur kas daugiau skysčių, dalį jų paima iš kraujotakos sistemos ir taip sudaro papildomą krūvį širdžiai.
Kas yra siena?
Daugelis turbūt yra girdėję apie šiek tiek paslaptingai skambantį dalyką, kurį maratono bėgikai įvardija kaip „sieną“. Dažniausiai taip apibūdinamas pojūtis, kai organizmą, artėjant maratono distancijos pabaigai, apima išsekimo ir svaigulio jausmas, kojos atsisako judėti bėgimo žingsniu ir net didžiausiomis valios pastangomis neišeina pakeisti šios būsenos. Šį „sienos“ pojūtį lemia pasibaigusios glikogeno atsargos ir dėl to įsijungiantys saugikliai smegenyse organizmui pereiti į energijos taupymo režimą. Todėl bet koks didesnis fizinis aktyvumas tampa sunkiai įmanomas. Vis dėlto „siena“ nėra neišvengiama. Tinkamai pasirinktas tempas maratono metu ir pakankamo ilgojo nuotolio bėgimas treniruotėse turėtų padėti nesusidurti su šiuo reiškiniu. Antra, varžybų metu svarbu vartoti energinius papildus, kurie iš dalies padeda atstatyti glikogeno atsargas organizme.
