„Norintiems bėgti ilgas distancijas patarčiau neskubėti, įsitikinti, ar jau tikrai yra pajėgūs jas įveikti“, – perspėja profesionali bėgikė ir trenerė Inga Juodeškienė. Ji atskleidžia dažniausias bėgimo entuziastų klaidas ir pataria, kaip save motyvuoti paskutiniais distancijos kilometrais.
Kokios pagrindinės klaidos, kurias daro pradedantieji ar šiek tiek patirties jau įgiję bėgikai? Didžiausios pradedančiųjų ar šiek tiek patyrusių bėgikų klaidos kaip visada tos pačios. Jie mėgsta kartoti panašius dalykus: „man nereikia žinių, galiu pasiskaityti internete“, „draugas patars“, „nemanau, kad tai sudėtinga“. Taip savivaliaujant prasideda traumos ir rimtesni sveikatos sutrikimai. Ir, deja, dažnai tik po viso to žmogus pradeda ieškoti tų žinių, kurios buvo reikalingos tik pradedant.
Kokių klaidų pati darėte pačioje karjeros pradžioje? Klaidų mes darome visi, tai visiškai normalu. Svarbiausia suprasti, ką padarei ar darai blogai, ir tai pakeisti. Mano netrumpoje bėgimo karjeroje buvo visko. Sunkiausia buvo iki tol, kol supratau, dėl ko viską darau. Tačiau kai tai suvokiau, nesutrukdė niekas, net trys vaikai. Visuomet surasdavau savyje jėgų, laiko ir užsispyrimo.
Kaip augo Jūsų pačios ekspertiškumas? Kažkada tai buvo juodas darbas, žinių kaupimas viską patiriant savo kūnu. Buvo ir nusivylimo, ir džiaugsmo ašarų. Buvau profesionali bėgikė, tai buvo mokamas darbas, o dabar mano užduotis – mokyti kitus ir bėgimu mėgautis pačiai. Bėgimas iki šiol yra gyvenimo būdas, tačiau dabar jį suprantu kaip savo gyvybingumo palaikymą, nuotaikos ir savijautos gerinimą.
Pradėję intensyviau bėgioti ir vis profesionaliau žvelgdami į šį sportą, daugelis rekomenduoja pasikliauti trenerio rekomendacijomis. O šiuo metu daugėja bėgimo klubų, kur tie patys bėgimo entuziastai imasi treniruoti kitus. Ar bėgioti tokiame klube nėra blogas pasirinkimas? Kaip atskirti profesionalų trenerį? Išties, problemų kyla tuomet, kai klubo favoritai pradeda mokyti pradedančiuosius. Jei klubas rimtas, samdomi tos srities specialistai, bent jau keletui treniruočių, rengiami seminarai. Blogiausiu atveju tie klubo entuziastai, kurie prisiima mokyti kitus, turėtų baigti atitinkamus pradžiamokslio kursus. Tik tada galima užsiimti tokia veikla. Tačiau iš tiesų man nesuprantama, kaip galima mokyti kitą, kai tau pačiam reikia pamokų? Profesionalus treneris – tai žmogus, kuris bent jau turi treniravimo sistemos bakalauro diplomą. O gerų trenerių Lietuvoje labai mažai. Paprastas patarimas – įrašius profesionalaus trenerio pavardę į „Google“ paieškos sistemą, visa informacija apie jį turi būti pateikta kaip ant delno.
„Problemų kyla tuomet, kai klubo favoritai pradeda mokyti pradedančiuosius.“
Kokios žinios ir įgūdžiai labiausiai reikalingi bėgimo treneriui? Treneris pirmiausia turi būti baigęs fiziologijos, biomedicinos ir anatomijos mokslus, kurie trunka ketverius metus, be to, išmanyti treniravimo metodiką. Jis turi žinoti, kaip dirba visi raumenys, organai, psichologija ir t. t. Per mažas krūvis, kaip ir per didelis, naudos neduoda, o tik pablogina treniruočių eigą. Tas pat ir dėl netinkamų bendrų pratimų. Didelis pliusas, jei treneris praeityje buvo savo šakos favoritas, tikras profesionalas. Tuomet jam nėra sudėtinga išaiškinti, nuo ko ir kaip turi pradėti. Be to, profesionalus treneris žino formules, apskaičiuojančias kiekvieno bėgiko ŠSD (širdies susitraukimų dažnį), leidžiantį individualiai stebėti fizinio krūvio kontrolę.
Kokie galėtų būti keli pagrindiniai patarimai žmonėms, kurie nori varžybose bėgti ilgesnę pusmaratonio ar maratono distanciją? Norintiems bėgti ilgą distanciją patarčiau neskubėti, įsitikinti, ar jau tikrai yra pajėgūs jas įveikti. „Išsibėgioti“ bent dvejus metus, kad kūnas, visi raumenys, organai, kvėpavimas sustiprėtų, priprastų prie jūsų veiklos. Tik tada rimtai apmąstyti savo startus.
Kaip patartumėte bėgikams motyvuoti save, kai bėgant paskutinius ilgos distancijos kilometrus pristinga ir jėgų, ir pasiryžimo? Motyvacija yra vienas esminių dalykų. Svarbiausia prisiversti reguliariai treniruotis. Kai kūnas pripranta, jis pats reikalauja krūvio. Gerai parengtas fizinis krūvis suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, be to, palengvina kentėjimą. Pasiryžęs nubėgti maratoną žmogus turi suprasti, kad jis veržiasi už savo galimybių ribų. Motyvuoti save reikia tik tuo, kad privalau pasiekti finišą. O bėgant su didele mase tai nėra taip sudėtinga. Tiesiog prisiminkite, kiek reikėjo atkentėti treniruotėse, – tai buvo pats sunkiausias etapas, o varžybos turi būti šventė.
Kokia yra ilgo ir sveiko bėgiojimo paslaptis ar taisyklė? Svarbiausia, kad žmogus turi suprasti, ko jis nori iš bėgimo: papildomos veiklos, bendravimo, atsipalaidavimo, sveikatos ar iškrovos. Dėl siekiamų asmeninių sporto rezultatų reikėtų pasitarti su patirties turinčiu žmogumi. Svarbu turėti galvoje, kad visi galime bėgti. Jei tai darysime protingai, tai tęsis ilgai ir nesunkiai. Svarbiausia noras, užsispyrimas, krūvio kontrolė.
