Kaunietis Aurimas Skinulis pradėjo bėgioti būdamas vyresnių klasių moksleivis. Per pastarąjį dešimtmetį jis ne kartą priėmė iššūkį tiek Lietuvoje, tiek užsienyje vykstančiuose maratonuose. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiria šeimai ir patyrusio bėgiko amplua po truputį keičia į trenerio vaidmenį. A. Skinulis pastebi, kad bėgimo entuziastams pirmiausia reikėtų pajusti save, o ne vien vadovautis išmaniosiomis technologijomis.
Kiek kilometrų per savaitę vidutiniškai įveikiate?
– Kai vyksta kryptingas pasiruošimas maratonui arba esu treniruočių stovykloje, nubėgu bent 150 km. Daugiausia esu įveikęs apie 190 km. Gerai jaučiuosi tuomet, kai žinau, kad treniruodamasis stengiausi, atidaviau visas jėgas ir pasiekiau numatytą tikslą.
Ar metų laikai turi įtakos treniruočių tvarkaraščiui?
– Anksčiau, kai aktyviai treniruodavausi, oras neturėjo daug įtakos. Jei turėdavau planą, stengdavausi jį įvykdyti nepaisydamas oro sąlygų. Žinoma, esant plikledžiui, bėgti sudėtinga, ypač kai nebuvo bekelės batelių ar tokių, kurie turėtų vinutes. Tada bėgiodavau manieže, sporto salėje ar mokyklos koridoriais. Kita vertus, treniruojantis sudėtingesnėmis žiemos sąlygomis yra ir pranašumų – kūnas tampa tvirtesnis, o pavasarį bėgti gera danga nepalyginamai lengviau.
Ar esate sukūręs individualią treniruočių metodiką, kurią rekomenduotumėte kitiems?
– Nemanau, kad yra universali treniruočių metodika, tinkanti visiems. Visada reikia atsižvelgti į konkretaus sportininko savybes: kaip jis atsistato, koks jo pulsas krūvio metu, daugelį kitų veiksnių.
Kai kurie treneriai bando taikyti jaunystės metais naudotus pasirengimo planus. Tai blogas požymis. Bėgikui svarbiausia įsiklausyti į save, nedaryti visko aklai nesuprantant, kokio galutinio rezultato siekiama. Galbūt to visiškai nereikia – tą patį rezultatą įmanoma pasiekti bėgiojant mažiau, bet veiksmingiau.
Kaip atrodo mėgstamiausia Jūsų treniruotė?
– Geriausias jausmas apima tuomet, kai pasiseka įveikti sunkią treniruotę ir užsidirbti desertą. Savaip įdomios visos treniruotės. Pavyzdžiui, greičio treniruotės būna sunkios, reikia tinkamo nusiteikimo, bet jos labai dinamiškos ir neprailgsta. Ilgi krosai žavūs tuo, kad galima pasirinkti įvairius maršrutus ir nubėgti kur kas toliau už įprastas vietas – bėgant 30–35 km atstumą galima iš tiesų nemažai pamatyti.
Man patinka bėgioti po netoli namų Kačerginėje esančius miškus. Mėgstu rinktis atokesnes vietas, kur dažniau gali sutikti miško žvėrį nei kitą bėgiką.
Kokius papildomus raumenų stiprinimo pratimus atliekate?
– Reguliariai atlieku pilvo preso ir nugaros raumenis stiprinančius pratimus – tai privalo daryti kiekvienas save gerbiantis bėgikas. Atlieku nemažai daugiašuolių, taip pat į įkalnę. Darau ir pratimus Achilo sausgyslėms bei klubams sustiprinti, kartais net „pasmailinu“ alkūnes prisitraukimais.
Kurios varžybos paliko didžiausią įspūdį?
Buvo 2010-ieji. Maratono distanciją Poznanėje įveikiau per 2 val. 20 min. ir 43 sek. Po mėnesio Lenkijoje pusmaratonį nubėgau per 1 val. 7 min. ir 14 sek., o dar po kelių mėnesių bėgdamas manieže pasiekiau asmeninį 3 000 m distancijos rekordą – 8 min. 31 sek. Visos šios varžybos atspindi sėkmingiausią mano kaip profesionalaus sportininko laikotarpį.
Poznanės maratone jaučiausi ypač lengvai. Matyt, buvo tinkama diena. Aplinkybės taip pat susiklostė palankiai. Pasitaikė tinkamas oras, o kelionės į Lenkiją partneris, ilgų distancijų bėgikas Aidas Ardzijauskas labai padėjo ramiu nuteikimu. Pirmieji dešimt maratono kilometrų tiesiog pralėkė, ko gero, net pagerinau asmeninį savo dešimties kilometrų rezultatą. Distancijai artėjant į pabaigą papildomų jėgų suteikė žinia iš Italijos. Aidas pranešė, kad tuometė mano treniruočių partnerė Diana Lobačevskė maratoną toje šalyje įveikė per 2 val. ir 28 min. Finišavau užimdamas aštuntą vietą ir pasiekdamas geriausią sezono rezultatą tarp lietuvių.
Kaip pradėjote treniruoti kitus bėgikus? Ar geras bėgikas reiškia ir gerą trenerį?
– Po truputį ėmė daugėti žmonių, bėgiojančių kartu su manimi ir prašančių patarti. Įkūrėme bėgimo klubą „I Run“, kuriam jau priklauso nemažai sportuoti nusiteikusių žmonių. Taip vis aktyviau įsitraukiu į trenerio darbą. Patyręs, ką reiškia būti bėgiku, ir sukaupęs nemažą bėgimo metų bagažą, galiu nukreipti kitus tinkama linkme ar perspėti apie klaidas, kurių pačiam nepavyko išvengti. Ar geras bėgikas gali tapti geru treneriu, priklauso nuo to, kiek jis yra pasirengęs įsigilinti į kiekvieno sportininko situaciją.
Kokių dažniausių klaidų, kurias linkę daryti mėgėjai, pastebite?
– Pastaruoju metu pastebiu, kad daugelis nori rezultatų čia ir dabar. Bėgiojant reikia kantrybės, reikia sukaupti tam tikrą stažą, kol darbas treniruotėse virsta pageidaujamais rezultatais. Kitas dalykas – išmaniosios technologijos. Kartais susidaro įspūdis, kad treniruojamasi tik dėl skaičių, diagramų ir kitų parametrų, kuriuos fiksuoja sportinis laikrodis ar telefonas. Tai suteikia papildomos informacijos ir gali palengvinti treniruotes, bet patarčiau nepamiršti įsiklausyti į organizmo siunčiamus signalus, kurių laikrodis neparodo.
Ką patartumėte pradedančiam bėgikui?
– Reikia pradėti bėgioti labai atsargiai, ypač jei žmogus nėra to daręs ar užsiėmė tuo seniai, dar būdamas mokykloje. Pasirinkti tokį tempą, kad būtų tikrai malonu bėgti, nesižvalgyti į kitus, kurie bėga greičiau, nesistengti palaikyti jų tempo. Svarbiausia – bėgti sau ir dėl savęs.
Taip pat patarčiau susirasti patyrusį žmogų ar trenerį, galintį patarti ir viską įvertinti iš šalies. Šiuo metu daug kas organizuoja viešas nemokamas treniruotes, prie kurių galima prisijungti.
Kokie dalykai svarbiausi ruošiantis maratonui?
Reikalingas nuoširdus noras įveikti maratoną, o ne poreikis vaikytis mados, taip pat tam tikras treniruočių skaičius per savaitę ir sukauptas nemažas bendras nubėgtų kilometrų bagažas. Maratonas yra ta distancija, kuri labai gerai atspindi, kiek pastangų buvo įdėta ruošiantis.
Apie ką reikėtų galvoti varžybų dieną stovint prie starto linijos?
Jei jau esi prie starto linijos, vadinasi, atėjo ta diena, kai liko parodyti, ką nuveikei ruošdamasis. Tai tarytum šventė, nueito kelio pabaiga, kai teliko užfiksuoti rezultatą, vainikuoti savo patirtį ir galbūt pradėti galvoti apie naują pradžią.
