„Galiu net aš“ – tai eksperimentas, kurį 2016 metais pradėjo 15min žurnalistai Monika Svėrytė, Ina Mazutaitienė, Dovydas Pancerovas ir Skirmantas Malinauskas. Jie, neturėdami ilgų distancijų bėgimo patirties, keturis mėnesius ruošėsi „Danske Bank Vilniaus maratonui“.
Pasiruošti padėjo Vilniaus bėgimo klubo treneris maratonininkas Karolis Urbelionis. Tikslas – pusmaratonio distancija ar bent 10 km. Eksperimento dalyviai savo tekstuose 15min atvirai pasakojo apie išgyvenimus, emocijas, treniruotes, užduotis, pratimus, dalijo praktinius patarimus. Kas iš to išėjo, klausiame jų prabėgus pusmečiui po bėgimo. Kodėl nusprendėte priimti šį iššūkį?
DOVYDAS: įsivaizduokite, kad į jūsų kabinetą įlekia kolega ir prabyla lyg turtus žarstantis aitvaras: „Mielasis, ar sutiktum smagiai pabėgioti po Vingio parką, jeigu mes ištirtume tavo pėdą, pagal tai parinktume gerus batelius, duotume aprangą ir „kietą“ trenerį.“ Ar sutiktumėte? Aš sutikau beveik iškart. Kas gali būti sudėtingo bėgimo treniruotėse.
SKIRMANTAS: kiekvienais metais mūsų redakcija dalyvauja maratone Vilniuje, bet man dalyvauti neteko. Kai išgirdau, kad keliems mūsų redakcijos darbuotojams padės ruoštis profesionalai, supratau, kad tai puiki proga. Vienintelė bėda – tuo metu svėriau 114 kg. Bėgti ar net greitai eiti man buvo iššūkis. Kita vertus, esu bėgiojęs ir puikiai žinojau, kad svoris greitai keičiasi, o raumenys sparčiai stiprėja. Žinoma, nauji sportiniai bateliai ir marškinėliai irgi buvo gera motyvacija.
MONIKA: 2014 metų rugsėjį maratono Vilniuje metu kirtusi 10 km trasos finišo tiesiąją, apimta euforijos, dar virpančiomis rankomis mėlynu žymekliu išraičiau pažadą – kitąmet registruosiuosi nebe į vaikišką trasą. Deja, po metų galėjau kelti tą patį plakatą. Čia kaip dėl Naujųjų pažadų – ištrauki seną sąrašiuką iš stalčiaus, pataisai netikslumus kitos spalvos rašikliu ir vėl paslepi iki kitų Kalėdų. Viliesi, kad tie norai kaip nors išsipildys patys. Sykį vienas bėgikas pasakė – reikia nubėgti savo kilometrų skaičių, kad pajustum bėgimo malonumą. Kai įvyksta lūžis, tai tampa malonumu. Ir tai viena priežasčių, kodėl sutikau pasirašyti šiam iššūkiui.
INA: bėgimo iššūkiu turbūt nustebinau ne tik kitus, bet ir pačią save. Pamenu, kai kolegos pradėjo kalbėti apie „Galiu net aš“ projektą, jau buvau bepradedanti įprastai neigti „bėgimas tikrai ne man, tai – ne mano sportas“. Aišku, sulaukiau visai logiškų klausimų, ar esu bent bandžiusi prisijaukinti bėgimą. Nenustebinsiu – nebuvau. Taigi išsikėliau savotišką tikslą – įrodyti, kad bėgimas ne visiems, ne man. Kitaip tariant, įgyti teisę neigti. Vis dėlto realybė pasirodė kitokia. Tikrai drąsiai galiu pasakyti, kad dieną, kai maratone Vilniuje įveikiau 10 km, prisiminsiu ilgai. Bėgimas toks dalykas, kai labai sunku sau sumeluoti. Turi išmokti būti su savimi, kontroliuoti ne tik kvėpavimą, kūną, kas yra labai svarbu, bet ir vidinę būseną. Taigi – tie pirmieji įveikti 10 km ne tik šiaip įgyvendintas tikslas, tai – pergalė prieš save.
Kaip sekėsi bėgti?
INA: iš tikrųjų labai gerai prisimenu pirmąją savo bėgimo treniruotę – neapskaičiuotas jėgas, nepamatuotas distancijas, padriką kvėpavimą, dusimą ir kūno skausmą grįžus. Nuoširdžiai tada tikėjau, kad esu arti pirminio tikslo – įrodymo, kad bėgimas yra ne man. Vis dėlto, pasiklausius trenerio patarimų, jau po kelių treniruočių ėmė gerėti savijauta. Pamenu vieną treniruotę jau artėjant maratonui. Palyginti lengvai bėgome su kolege paskutinį treniruotės ratą, Monika sako: „Gal dar du?“ Abi nusijuokėme, taip ir padarėme – lengvu žingsniu. Bėgdama prisiminiau, kaip tas ratas man atrodė pirmąją treniruotę – kaip didžiausias košmaras. Stipriausias variklis – matomas tavo paties pasiektas rezultatas. Kai pajunti, kad kūnas ima tavęs klausyti, pradedi justi jo galimybes. Tai – labai motyvuoja!
SKIRMANTAS: geriau, nei tikėjausi. Atstumus ir tempą didinau sparčiai, per 4 mėnesius numečiau 17 kg. Koją pakišo kelios traumos. Dėl vienos jų maratone Vilniuje startuoti man nepavyko ir teko padaryti ilgą pertrauką. Supratau kelis svarbius dalykus – į bėgimą nežiūriu kaip į varžybas, kuriose reikia kažką aplenkti. Sveikiausia bėgti dažnai ir sistemingai, per stipriai savęs neapkraunant ir jaučiant malonumą.
DOVYDAS: iki šiol džiaugiuosi, kad per pirmąją bėgimo treniruotę nenumiriau. Džiaugiuosi, kad nemirė ir mano bičiulis Skirmantas. Bėgome tuo prakeiktu Vingio parku laikydamiesi vienas kito lyg kokios aukos iš siaubo filmo. Mokykloje buvau toks ištižęs, kad manęs neįleisdavo į fizinio lavinimo pamokas. Atrodo, kad susirgdavau plaučių uždegimu kaskart, kai mama nupirkdavo ledų. Ar gali toks vyrukas nubėgti 21 kilometro distanciją? Kai to paklausiau savo trenerio maratonininko K. Urbelionio, jis nevalingai šyptelėjo, bet greitai susitvardė ir pasakė: „Nubėgti gali visi, svarbu, kaip jausiesi po to.“ Pirmoji treniruotė išties buvo sunkesnė nei tikėjausi, tačiau antrasis kartas buvo lengvesnis. Tada irgi nusivariau nuo kojų, tačiau atsirado tas smagus jausmas – galiu net aš. Trečioji treniruotė – dar geresnė. Vilniaus bėgimo klubo treniruotes lankiau nereguliariai, buvau susižeidęs čiurną, dingau per tėvystės atostogas ir rašydamas knygą, tačiau pratimai vis tiek sutvirtino kojas.
MONIKA: laiko buvo mažiau nei keturi mėnesiai. Su kolegomis Dovydu ir Skirmantu prisijungėme prie Vilniaus bėgimo klubo treniruočių. Tirpdėme riebalus, judinome raumenis ir norėjome įrodyti, kad judėti gali visi. Ir kad tas judėjimas duoda didžiulę naudą visomis prasmėmis. Ir velniop tuos papildomus kilogramus, grožio konkurso čia nereikia. Mūsų visų laukė ilgas pasiruošimo kelias. Ir parodėme 15min skaitytojams, kad kartais reikia mažiau galvoti, o daugiau daryti. Dažniau apsiauti sportinius batelius ir tiesiog išeiti į lauką. O tuomet kojos neša pačios.
„Didžiausi sunkumai yra mūsų pačių galvoje. Kai mintyse susidraugauji su distancija, kojoms nebėra skirtumo, ar tai 5, ar 21 km.“ Monika
Ką svarbiausią sužinojote ir išmokote ruošdamiesi ir įveikę savo distanciją?
SKIRMANTAS: bėgimas turi teikti malonumą ir netapti per dideliu krūviu kūnui. Tai išmokta mano pamoka.
„Bėgimas turi teikti malonumą ir netapti per dideliu krūviu kūnui. Tai išmokta mano pamoka.“ Skirmantas
INA: vienas svarbiausių dalykų pradedantiesiems, kaip ne kartą sakydavo treneris, nepaaukoti noro bėgti dėl rezultatų. Bėgimą, mano nuomone, iš tiesų reikia jaukintis. Pirmiausia, kas yra labai labai svarbu, bet ir labai labai sunku – atrasti savo tempą. Mat visada norisi bėgti greičiau nei gali. Tačiau tik atradęs jį, po truputį imi jausti malonumą bėgti. Kai pradedi galvoti ne apie tai, kaip sunku kūnui, bet jau apie patį procesą. Man tikrai buvo didelis atradimas tai, kad grįžusi po treniruočių namo visada jausdavausi kur kas energingesnė nei įprastą dieną vos parslinkusi iš darbo. Apie nuotaiką jau nėra ką kalbėti, sportas tikrai gamina laimės hormoną. Nors jį turbūt padėdavo gaminti ir Vilniaus bėgimo klubo kompanija, kuriai esu dėkinga ir už palaikymą, ir už puikią atmosferą.
DOVYDAS: maratonas Vilniuje tikrai buvo didžiausias mano bėgimas. Visomis įmanomomis prasmėmis. Per tuos 21 km ir 98 metrus supratau kelis svarbius dalykus apie šitą sportą ir jo prasmę. Anksčiau skeptiškai vertinau tokius renginius, o dabar labai džiaugiuosi, kad priėmiau iššūkį. Tuo metu bėgiojau jau ketverius metus, tačiau niekada nedalyvaudavau tokiuose renginiuose, vertindavau juos skeptiškai. Burbėdavau, kam bėgti su minia, kai gali vienas. Iš tikrųjų tai yra labai įvairios patirtys. Sekmadienio rytą stovėdamas prie starto linijos pradėjau suprasti, kad viskas vyksta kitaip, nei įsivaizdavau. Vilniaus bėgimo klubas ir sekmadienio maratonas man pirmiausia buvo nepakartojami išgyvenimai, patyrimas, bendrumo jausmas, prisiminimai, kurių kitomis aplinkybėmis nebūčiau patyręs. Tai nepaprastai ryškios emocijos, spalvos, kvapai, garsai, skoniai, kurie padarė mano gyvenimą šiek tiek kitokį. Kasdienybėje atsirado šiek tiek daugiau spalvų, kvapų, garsų, skonių, daugiau draugų, bendražygių, bendraminčių. Tai nerealus jausmas. Bėgimas visame šiame procese buvo jungianti idėja, tačiau ne pagrindinis tikslas. Pagrindinis tikslas buvo šiek tiek įdomesnis gyvenimas. Šiandien aš tvirtai žinau, kad buvo verta priimti šį iššūkį. Šiandien aš išdidžiai galiu pasakyti: „Taip, galiu net aš.“
MONIKA: didžiausia pamoka, o gal labiau supratimas, kad viskas yra įmanoma. Dar vienas dalykas – visi didžiausi sunkumai yra mūsų pačių galvoje. Kai mintyse susidraugauji su distancija, kojoms nebėra skirtumo, ar tai 5, ar 21 km. O kol protas nesuvokia, tol sunku. Pamenu, kaip prieš keletą metų ne vieną maratoną įveikęs kolega pasakojo apie patirtį trasoje: apie kritinį 30 km, apie tai, kaip bėgdamas valgo. Tai atrodė nesuvokiama. Taip pat kaip nesuvokiamai atrodė ir pirmas mano pusmaratonis. Kai gyvenime dalykus darai neperspausdamas, be aukos sindromo, ne dėl kitų, o taip, kad būtų malonu sau pačiai, kai po treniruočių norėtųsi šypsotis, o ne verkti – tuomet finišo euforiją norisi kartoti.
Kaip viskas klojosi po maratono? Ar tęsėte treniruotes? Ar bėgsite kitame maratone?
SKIRMANTAS: taip, bėgioju ir šiuo metu. Taip pat pradėjau vaikščioti ilgus atstumus. Dėl darbo ir dviejų vaikų negaliu treniruotis labai sistemingai, tačiau puikiai jaučiuosi ne tik po intensyvios 2 valandų treniruotės, bet ir pasivaikščiojęs 7 km iš darbo. Taip pat apie save vis primena kojos trauma, todėl stengiuosi ją pasaugoti. Supratau, kiek daug turi įtakos mityba. Jos pasiruošimo metu beveik nekeičiau. Nutraukus rimtas treniruotes teko šiek tiek pristabdyti mėsainius, nes būtų sugrįžęs svoris. Šiuo metu sveriu apie 100 kg. Tai vis dar daug, bet ne 114, kaip buvo projekto pradžioje. Dabar jaučiuosi pakankamai subalansavęs savo fizinį krūvį. Maisto per daug nereguliuoju. Atėjus šiltiems orams vėl imsiu bėgioti. Neabejoju, kad savo pusmaratonį šiemet nubėgsiu. Ir ne kartą. Vilniaus maratone kaip ir pernai bėgs mano žmona, kol aš prižiūrėsiu vaikus. Taip jau buvo ne kartą pernai ir šiemet. Pasidalijome pareigomis. Kaip minėjau, bėgti nesistengiant aplenkti ir neskaičiuojant, kiek kartų aplenkė mane, man kur kas maloniau. Savotiška meditacijos forma.
INA: Vilniaus maratono dieną tikrai jaučiausi nuostabiai. Neabejojau, kad bėgiosiu ir toliau. Vis dėlto kitą rytą pradėjo kiek mausti koją. Kai pagijau, subjuro oras – staigmena, mat buvo ruduo. Drabužių, reikalingų žvarbesniam bėgimui, nebuvau įsigijusi, o po to prisigalvojau dar daugiau pasiteisinimų. Tiesą sakant, kažkuriuo metu paleidau taip sunkiai prisijaukintą valią. Aš suprantu, kad tai tik pasiteisinimai, tačiau galiu pasakyti, kad gerasis bėgimo jausmas liko ir jis labai vilioja. Kaip tik šiandien netyčia susitikome su treneriu Karoliu. Klausė, kada grįšiu. Nuoširdžiai tikiu, kad atšilus orams. Nežinau, ar taip intensyviai, kaip praėjusiais metais, tačiau bent jau kartais dėl savęs – tikrai. Apie maratoną Vilniuje taip pat galvoju. 10 km prieš metus įveikiau per valandą ir kelias minutes, labai norėčiau pagerinti – sutilpti bent į valandą.
MONIKA: niekada nebūčiau patikėjusi, kad maratone Vilniuje 2016 metais įveiktus pirmo savo pusmaratonio kilometrus pakartosiu darkart. Tuomet, pamenu, kirtus finišą galvoje sukosi mintis, kad „ačiū, buvo smagu, bet gal aš grįšiu prie 10 km distancijos – jos man per akis“. Tačiau pasibaigus „Galiu net aš“ projektui nenorėjau palikti Vilniaus bėgimo klubo ir pati nejučiomis supratau, kad drauge pralakstėme ir vėlyvą rudenį, ir žiemą, drauge pasitikome ir pavasarį. O kovą su klubu išvykome į varžybas Paryžiuje – drauge su 48 tūkst. kitų bėgikų apibėgome 21 km Prancūzijos sostinės. Beje, pastarosiose varžybose mus nuo pirmo iki paskutinio kilometro maudė liūtis, buvo didžiulis vėjas, labai žvarbus oras. Jau po pirmų 10 min. bėgau kiaurai permirkusi, batai žliugsėjo, labai sušalome. Ir jei iki šiol maniau, kad pirmas pusmaratonis buvo didžiausias mano bėgimas, po Paryžiaus supratau, kad kiekvienas naujas startas – nauja patirtis ir naujos emocijos. Antrą savo oficialų pusmaratonį po žiemos pasiruošimo įveikiau 11 min. greičiau. Tuomet supratau – kaip apetitas kyla valgant, taip tikslai – jų siekiant. Ar bėgsiu rudenį maratone Vilniuje? Būtinai. Projektas įskiepijo bėgimą kaip meditaciją. Bėgsiu 21 km ir bandysiu pagerinti savo pačios laiką.
