Žydrūnas Baltrušaitis, „Danske Bank“ Turto valdymo departamento direktorius, bėgiko karjerą pradėjo dar paauglystėje. Vėliau bėgimą buvo pakeitę kiti prioritetai, o sugrįžti prie jo paskatino bičiulio kvietimas prisijungti prie bėgikų klubo. Iš naujo atradęs bėgimo ir varžybų malonumą, dabar jis sako įgijęs priklausomybę nuo šio sporto.
Kaip jūsų gyvenime atsirado bėgimas?
– Vienoje iš Pakruojo miestelio mokyklų buvau silpnas, liesas, stropus mokinukas. Tiesa, netrūko užsispyrimo ir kantrybės. Tikriausiai tai ir padėjo nenusileisti klasės draugams sukant ratus stadione per fizinio lavinimo pamokas. O kartą laimėjus rajonines kroso varžybas, lengvosios atletikos treneris įkalbino pradėti lankyti treniruotes. Po kelių mėnesių jau dalyvavau respublikinėse bėgimo varžybose Vilniuje, kuriose užėmiau antrąją vietą. Nuo to viskas ir prasidėjo. Už savo laimėjimus esu gavęs tuo metu prabangiai atrodžiusią sportinę aprangą ir bėgimo batelius „Adidas“, kuriuos labai saugojau, nes įsigyti kitų tiesiog nebuvo galimybių.
Kas paauglį labiausiai motyvavo bėgioti ir siekti rezultatų?
– Labiausiai bėgti motyvavo sėkmė ir geri rezultatai. Abejoju, ar būčiau „užsikabinęs“ rimčiau treniruotis, jei būtų nesisekę. Pagrindinė mano rungtis buvo 1 000 m, o vėliau – 800 m distancija vaikų amžiaus grupėje. Pastaroji yra viena sunkiausių bėgimo rungčių, todėl pasitikėjimo suteikdavo ir faktas, kad štai bėgu tuos baisiuosius 800 m ir esu tarp lyderių.
Dabar džiaugiuosi, kad dukra Ugnė ima sekti mano pėdomis. Jai 12 metų, neseniai pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes, panašu, kad labiausiai linksta prie vidutinių nuotolių bėgimo.
Kaip bėgant laikui keitėsi jūsų požiūris į bėgimą?
– Įstojus į universitetą intensyvių treniruočių teko atsisakyti. Studijų metais susidomėjau Rytų kovos menais, daug metų lankiau kiokušin karatė treniruotes. Bėgimas visus tuos metus buvo šalia, bet labiau kaip priemonė ištvermei ugdyti, medituoti ir svorio balansui palaikyti. Be to, prieš 10–15 metų žmonės „kreivokai“ žiūrėjo į bėgantį žmogų, o ypač vyrą su bėgimo tamprėmis.
Iš naujo atrasti bėgimą paskatino buvęs treniruočių partneris mokyklos laikais. Jis prikalbino prisijungti prie bėgimo klubo „Na, pagauk!“ ir pradėti dalyvauti varžybose. Patiko savanoriška klubo idėja, patiko jam priklausantys žmonės. Taip vėl atgimė mokyklinis azartas varžytis. Buvau priaugęs daug raumenų, varžybose buvo sunku, tad teko paplušėti ir nubėgti daug kilometrų, kad atsirastų tam tikras svorio balansas. Kai rezultatai ėmė gerėti, sustiprėjo noras stengtis labiau, ilginti bėgimo nuotolį.
„Ant žemės nuleidžia antrasis maratonas, kurį „imi“ nuo pirmųjų kilometrų tik tam, kad stačia galva trenktumeisi į vadinamąją sieną 30–35 kilometre. Aš nebuvau išimtis, po pirmo maratono per daug pasitikėjau savo jėgomis.“
Ką laikote savo įspūdingiausiu pasiektu rezultatu?
– Neskaitant paauglystėje pasiektų aukštų rezultatų, įspūdingiausiu savo pasiekimu laikau 2011 m. įveiktą pirmąjį maratoną. Įveikimo laikas nebuvo įspūdingas – 3 val. ir 25 min., bet džiaugiuosi, kad maratono metu save kontroliavau, nepasidaviau „bandos“ jausmui startavęs, sugebėjau motyvuoti save ir nė sykio nestabtelėti ar smarkiai sulėtėti. Dabar suprantu, kokią beprotybę tuomet iškrėčiau, nes maratonui visiškai nesiruošiau, tiesą sakant, nelabai domėjausi, kaip tai tinkamai daryti.
Kas yra mėgėjiškai nubėgęs maratoną, greičiausiai pritars, kad sėkmingai įveiktas pirmasis maratonas dažnai suteikia per daug pasitikėjimo. Ant žemės nuleidžia antrasis maratonas, kurį „imi“ nuo pirmųjų kilometrų tik tam, kad stačia galva trenktumeisi į vadinamąją sieną 30–35 kilometre. Aš nebuvau išimtis, po pirmo maratono iš tiesų per daug pasitikėjau savo jėgomis.
Anksčiau esate minėjęs, kad turite tikslą per metus įveikti bent 2 maratonus. Ar jo vis dar laikotės?
– Tikslo įveikti bent du maratonus per metus nebeturiu. Mėgėjams greitai bėgti maratone yra sudėtinga, tam reikalingas ilgas ir nuoseklus pasirengimas. Sau jau įrodžiau – rezultatas bus tiesiogiai proporcingas įdėtoms pastangoms ruošiantis. Nori nubėgti maratoną per 3 valandas? Atitinkamai pasiruošk ir nubėgsi. Nori jį įveikti greičiau nei per 2 val. ir 45 min.? Pasiruošk ir nubėgsi.
Šiuo metu ieškau ir renkuosi dalyvauti ne klasikiniame maratone, o kitų tipų varžybose, pavyzdžiui, vadinamuosiuose trailuose ar kalnų bėgimuose.
Kuris iš įveiktų maratonų yra palikęs didžiausią įspūdį? – Įspūdingiausias pagal dalyvių gausą, taip pat greičiausiai mano įveiktas buvo Paryžiaus maratonas – distanciją įveikiau per 2 val. ir 55 min., o finišavau tarp 40 tūkst. kitų dalyvių. Tikrą bėgimo ir maratono malonumą atradau pastaruosiuose keturiuose maratonuose, kuriuos įveikiau: Varšuvos, „Draugystės“ iš Druskininkų į Gardiną, Vilniaus ir Torunės. Visuose juose bėgau sau patogiu tempu, nesivaikydamas rezultato. Tiesiog mėgavausi trasų bei miestų vaizdais, galėjau pabendrauti su kitais bėgikais, nusišypsoti palaikantiesiems, o finišavus pakako jėgų įkelti kojas į automobilį. Tai tikrai malonūs prisiminimai.
Kiek vidutiniškai kilometrų per savaitę įveikiate? – Sunku įvardyti tikslų skaičių, nes jis priklauso nuo pasirengimo etapo. Pavyzdžiui, ruošdamasis maratonui ir kartu derindamas darbą, šeimą, kitus pomėgius, per savaitę „išspaudžiu“ 100 km ir daugiau. Tuokart ne sezono metu susidaro apie 60–70 km per savaitę.
Sergu priklausomybe nuo bėgimo. Jei leistų galimybės, bėgiočiau kiekvieną dieną, gal ir po kelis kartus. Ilgiau nebėgiojęs tampu irzlesnis, ima kaitaliotis nuotaika, gyvenimas pradeda atrodyti ne toks mielas. Itin stengiantis derinti visus įsipareigojimus ir nesupykdyti žmonos, išeina bėgti 5 dienas per savaitę.
„Svarbiausia ne laikas ar užimta vieta, o galimybė būti tarp to paties tikslo siekiančių žmonių.“
Kaip atrodo jūsų treniruočių savaitė?
– Nuo pavasario iki pat žiemos vyksta įvairios bėgimo varžybos, todėl stengiuosi išlikti universalus – išlaikyti tiek ištvermę, tiek greitį. Bent kartą per savaitę atlieku sprinto treniruotes stadione, atkarpų, tempo ir pakaitinius bėgimo pratimus. Savaitgalius dažniau skiriu ištvermės treniruotėms. O pačios mėgstamiausios – atsistatymo treniruotės, jos kaip saldainis po sunkaus darbo.
Kokių klaidų esate padaręs, kurių linkėtumėte nekartoti kitiems? – Pirmiausia, tai nerizikuoti ir nebėgti maratono, jeigu nesi tam gerai pasiruošęs. Antra, apskaičiuoti ir realiai įvertinti savo jėgas bei nepasiduoti „bandos“ jausmui starto metu. Nors patarimas išlikti ramiam ir laikytis savo bėgimo tempo varžybose skamba banaliai, dauguma pradedančiųjų pervertina savo pasirengimą. Galop patartina nuolatos stebėti savo sveikatos būklę ir atitinkamai pasirinkti treniruočių krūvį.
Kaip manote, kodėl pabandyti bėgioti turėtų ir kiti žmonės? – Be bėgimo naudos sveikatai, nuotaikai, minčių skaidrumui, stebina, kiek naujų dalykų pamatai, kiek garsų išgirsti, kiek įvairiausių kvapų užuodi nutolęs kelis kilometrus nuo namų ar darbo. Jei pritrūksi kvapo po kilometro, nesakyk, kad „bėgimas ne man“. Atsimink, kad bėgi tik dėl savęs ir tik tu renkiesi, kokiu greičiu ir kaip toli nori bėgti.
Tuo metu varžybos yra savotiškas pastangų įvertinimas. Starto jaudulys, koncentracija trasoje ir kirsta finišo linija atperka įdėtas pastangas ir motyvuoja judėti toliau. Svarbiausia ne laikas ar užimta vieta, o galimybė būti tarp to paties tikslo siekiančių žmonių.
